Troškimų Knyga
Sue Monk Kidd
Įkvepiančios mintys
Man ši knyga yra jaudinanti vidinės transformacijos ir savęs atradimo kelionė. Kelionė kupina optimizmo ir įkvėpimo. Tai pasakojimas apie moterį, savyje atrandančią vidinę genialią moterį. Ji trokšta išvysti dienos šviesą ir keisti pasaulį. Ji suteikia laisvę šiai jėgai, atskleidžia jos didybę ir leidžia jai pasireikšti.
Knyga atskleidžia moters maištą ir ambicijas, jos genialų protą ir drąsią dvasią. Nepalaužiama širdis nenusileidžia nepaisant išorinio pasaulio kritikos ir nesėkmių. Tai kvietimas suvokti savo unikalius gabumus ir talentus. Ir panaudoti šias Dievo dovanas žmonijos gerovei kurti.
Knyga kviečia skaitytojus sustoti, įsiklausyti į savo širdies troškimus. Jie yra dieviški ir šventi. Drąsu išdrįsti gyventi pagal juos, susijungti su savo sielos energija ir išlaisvinti savo vidinę didybę. Įsiklausymas į širdies balsą gali padėti rasti tikrąjį gyvenimo kelią ir tikslą.
Šis romanas yra paremtas fikcija apie Aną, Jėzaus žmoną. Autorės sugretinimai tarp seksualumo ir sakralumo yra įdomūs ir provokuojantys. Jėzaus vaizduojams kaip žmogiškojo ir dieviškojo prado turintis asmuo. Tai pabrėžia kiekvienos moters vidinį dualumą – žmogišką ir kartu dievišką.
Knyga apie viltį, prisikėlimą iš pelenų, susijungimą su savo dieviškumu ir troškimų realizavimą. Ji įkvėps skaitytojus atkurti savo gyvenimą ir pasitikėti savo vidine šviesa, nesvarbu, kokie iššūkiai jų lauktų.
„Viešpatie Dieve, išgirski mano maldą, maldą iš širdies gelmių. Palaiminki didybę manyje, kad ir kaip jos bijočiau”
„Grįžk prie savo troškimų ir jie tave visko išmokys”
„Neabejoju, jis kažką girdėjo. Visą gyvenimą manyje nerimo troškimai, naktimis prasiverždami dainomis ir dejonėmis. Tai dėl savo gerumo, dėl kurio labiausiai jį mylėjau, mano vyras širdimi priglusdavo prie manęs ir klausydavosi mums sugulus ant plono šiaudinio demblio. Tai, ką jis girdėjo, buvo mano gyvenimas, maldaujantis gimti”
„…Esi dosniai Dievo apdovanota.
Kokie žodžiai.
Iki tos akimirkos maniau, kad esu tiesiog keista – gamtos klaida. Nepritapėlė. Nelemtis. Seniai mokėjau skaityti ir rašyti, turėjau neįprastų gebėjimų iš žodžių sukurti istorijas, iššifruoti kalbas ir tekstus, suvokti paslėptas prasmes, galvoje sutalpinti prieštaringas idėjas”
„Rašyk tai, kas čia, viduje, tavo vidinėje Šventų Švenčiausiojoje”
„Mūsų vienintelis tikrasis Dievas gyveno Jeruzalėje Šventyklos Šventų Švenčiausiojoje, ir aš buvau tikra, kad teigti tokią vietą esant žmonių viduje yra bedieviška, o dar blogiau – sakyti, kad tokių mergaičių kaip aš troškimuose gali būti bent kruopelė dieviškumo. Tai buvo gražiausia, nedoriausia šventvagystė, kokią tik kada buvau girdėjusi. Tąnakt iš džiaugsmo negalėjau sudėti nė bluosto”
„Užrašyti maldą – milžiniškas, šventas darbas. Pats rašymo veiksmas iššaukdavo jėgas, dažnai dieviškas, bet kartais nepastovias, jos prasismelkdavo į laiškus ir rašalu perteikdavo paslaptingą gyvybę įkvepiančią jėgą”
„Mano širdis buvo sklidinai pripildyta taurė, besiliejanti pervirš”
„Norėjau tikėti, jog tai – pažadas, kad šviesa manyje vieną dieną pasieks toliau, kad šiame pasaulyje būsiu pamatyta, būsiu išgirsta…”
„Vizija juk buvo pažadas, kad šviesa manyje nebus užgesinta. Didybė manyje nesumažės. Aš dar tapsiu matoma šiame pasaulyje. Tai suvokus širdis kiek suspurdėjo”
„Tamsoje už akių vokų buvau laisva”
„Tik dabar regiu svarbą, mano priskirtą tiems daiktams. Ne tik tas trapias istorijas norėjau išsaugoti. Troškau išreikšti save, išsiveržti iš savo mažumo, iš uždaro gyvenimo, sužinoti, kas ten, toliau. Troškau tiek daug”
„Tik pagalvok – gyvenimas, kurį gyveni, gali būti sudraskytas į gabalus kaip Ozyrio ir sudėtas naujai. Kuri nors tavo dalis gali mirti, ir naujoji užims jos vietą”
„Neatsiduok likimo valiai. Privalai būti toji, kuri prisikelia. Privalai būti Izidė, atkurianti Ozyrį”
„Taip, Jėzus pasirodė mano gyvenime tą pačią akimirką, kai visas pasaulis subyrėjo. Turbūt iš dalies jis ir buvo mano paguoda”
„- Tavo vizijos reiškia tai, ką tu nori. Jos reikš tai, ką jas priversi reikšti.
Žvelgiau į ją išmušta iš vėžių, sutrikusi.
– Kam Dievas siųstų man viziją, jei ji neturi jokios reikšmės, išskyrus tą, kurią jai suteiksiu aš?
– O jei siunčia ją tam, kad priverstų savyje ieškoti atsakymo?
Tiek netikrumo, tiek nenuspėjamumo”
„Būdama devynerių, atradau slaptą Dievo vardą: Esu, Kas Esu”
„Tavo akimirka ateis, nes tu ją sukursi”
„Šoku ne tam, kad mane pasirinktų vyrai. Šoku ne Dievui. Šoku Sofijai. Šoku sau”
„Jis kalbėjo maldą pašnibždomis, bet vis nugirsdavau jį kreipiantis į Dievą Abba, tėve…
– Vadini Dievą tėvu? – paklausiau.
Taip kreiptis į Dievą nebuvo negirdėta, bet neįprasta.
Kiek patylėjęs, galbūt iš nuostabos, jis atsakė:
– Taip kreiptis man nauja. Mirus tėvui, jo nebuvimą jaučiau it žaizdą. Vieną naktį sielvartaudamas išgirdau Dievą man sakant: „Dabar būsiu tavo tėvas.”
– Dievas su tavimi kalbasi?
Jis užgniaužė šypsnį.
– Tik mano mintyse”
„Sužvarbusi šešėlyje nuėjau atsisėsti ant uolos saulėkaitoje galvodama apie nesibaigiančias mano galvoje diskusijas apie Dievą. Buvau mokoma, kad Dievas panašus į žmones, tik kur kas galingesnis, ir tokia paguoda buvo menka, nes žmonės galėjo siaubingai nuvilti. Staiga tapo ramiau galvoti apie Dievą ne kaip apie žmogų, tokį kaip mes, o kaip apie esybę gyvenančią visur. Dievas galėjo būti meilė, kaip tikėjo Jėzus. Man jis bus Esu, Kas Esu, visur tarp mūsų besiskleidžianti esatis”
„Visuomet įstabu, kai žmogaus skausmas nevirsta kartėliu, bet vietoj to sušvyti gerumu”
„Tai buvo mano didžioji paslaptis, bet niekada jos nebuvau ištarusi garsiai. Geros moterys turėjo kūdikių. Geros moterys norėjo kūdikių. Kiekvienai mergaitei buvo aiškiai įkalta į galvą, ką geros moterys daro ir ko nedaro. Tampėmės tuos priesakus kaip Šventyklos akmenis. Gera moteris buvo kukli. Ji buvo tyli. Ji dengėsi galvą išeidama į žmones. Ji nekalbėjo su vyrais. Ji dirbo namų ūkio darbus. Ji pakluso vyrui ir jam tarnavo. Ji buvo jam ištikima. Bet svarbiausia, ji gimdė jam vaikus. Geriau – sūnus”
„Jis išgirdo mano griausmą viduje ir nebandė jo nutildyti”
„Dievas buvo žemė po jo kojomis, dangus virš jo galvos, oras, kuriuo jis kvėpavo, vanduo, kurį jis gėrė”
„Nemačiau Šventyklos daugybę metų, sustojau išvydusi ją, išsidriekusią ant kalvos. Buvau pamiršusi jos platybę ir grožybę. Balti jos akmenys ir auksinė puošyba švytėjo saulėje – atrodė taip didingai, kad buvo lengva patikėti, jog ten gyvena Dievas. Argi? – pamaniau. – Gal kaip Sofijai jam labiau patinka tylus upelis kur nors slėnyje”
„Kuri nors tavo dalis gali mirti, ir naujoji užims jos vietą”
„Tarsi mačiau, kaip senasis gyvenimas miršta priešais mane trykšdamas spalvomis, ir naujas, blyškus gyvenimas kyla aukštyn. Jausmas buvo stebuklingas…”
„Taip ilgai stengiausi pritapti, būti tokia, kokios manęs reikėjo. Dabar noriu būti savimi”
„Jis matomiausiu, neatšaukiamiausiu būdu skelbė, kad Dievas nebegali būti uždarytas tik Šventykloje, kad jo Šventų Švenčiausioji, jo esatis išsiveržusi įsikūrė visur”
„Tu galvoji galva. Žinai širdimi”
„Net man kėlė nuostabą mintis, kad moteris galėrų suteikti gyvybę kam nors kitam, ne vaikams, ir puoselėti tai su tokiu pat prasmės jausmu, dėmesiu ir rūpesčiu”
„Aš gimdau, tupiu virš duobės kampe. Zuzana išslysta iš manęs į Jaltos rankas, tiesiu į ją rankas nustebusi, kad šį kartą ji surinkta, mažyčiai kumštukai mosikuoja ore. Bet, Jaltai įdavus man ją į rankas, apstulbstu pamačiusi, kad kūdikis – ne Zuzana. Ji yra aš. Jalta sako:”Nagi, tik pažiūrėk, tu esi ir motina, ir kūdikis””
„Jei Antipas jį nužudys, būsi parblokšta nevilties ir sielvarto, bet tavyje yra vieta, kuri nepaliečiama, – tai tikriausia tavo dalis, pačios Sofijos dalelė. Kai tau reikės, rasi kelią ten. Ir tada suprasi, apie ką aš kalbu”
„- Mes išmokysime tave apie savąjį Dievą, o tu išmokysi mus apie savąjį, ir kartu rasime Dievą, kuris egzistuoja už jų”
„Laukiame aušros, kuri reiškia tikrąją Dievo šviesą”
„Jaučiau visas moteris, gyvenančias manyje”
„- Kad tavyje yra didybė. Žinojau, kad turi apsčiai gebėjimų, kurie tik retai pasireiškia pasaulyje. Ir tu žinojai, nes įrašei apie tai savo dubenyje. Bet juk visi turime didybę savyje, argi ne taip, Ana?
– Ką nori pasakyti, teta?
– Tave iš kitų labiausia išskiria toji maištingoji, atkaklioji dvasia. Ne didybė tavyje svarbiausia, bet tavo aistra ją išreikšti”
„Kiekvienas iš mūsų privalome rasti būdą mylėti pasaulį”
„Didžiausia mūsų žaizda visuomet randa kelią”
„Aš pasiųsta galios…
Būkite atidūs. Nepraleiskite manęs nemačiomis.
Aš toji, kuri esti visose baimėse ir virpančioje drąsoje”
„Nenusuk akių. Dabar laukia siaubas. Nepakeliamas. Iškęsk”
„Galvosiu tik apie jį. Suteiksiu jam daugiau nei savo buvimą; suteiksiu jam visą savo širdies dėmesį”
„Nuo garso gerklėje kilo įtampa, supratau, kad tai poreikis papasakoti istoriją. Lyg pelėdai šaukti į tamsą”
„Neturiu mintyje, kad gyvenimas neatneš tau tragedijos. Tik noriu pasakyti, kad, nepaisant to, tau viskas susiklostys gerai. Tavyje yra vieta, kuri nepaliečiama. Kai tau reikės, rasi kelią ten. Ir tada suprasi, apie ką aš kalbu”
„Tada tikėjau, ir dabar tebetikiu, kad Jėzaus apsilankymas buvo manojo proto veiklos išdava, bet tai buvo ne mažesnis stebuklas, nei kad jis būtų pasirodęs iš kūno ir kraujo. Tą dieną pas mane grįžo jo dvasia. Jis man nebebuvo prarastas”
„Man topteli, kad mano pačios gyvenimo aidai veikiausiai išblės taip pat, kaip griaustinis. Bet šis gyvenimas, šis švytėjimas – jo gana”