Džiaugiuosi, kad mirė mano mama
Jennette McCurdy
Mintys apie knygą
Stipri knyga apie dukros ir mamos santykius, verčianti iš naujo permąstyti savo santykį su mama. O mamoms – savo vaidmenį tinkamai auginant ir auklėjant mergaites jų neužgožiant. Svarbu palikti vaikams laisvę rinktis. Gyventi savo, ne tėvų, svajonę. Kurti gyvenimą pačioms – kiekvienos mergaitės teisė.
Man ši knyga suveikė perkeltine prasme. Išsivadavimas iš mamos įdiegtų programų, kas teisinga ir kas ne, ko noriu aš pati, o ko nori ji. Išgirdimas savo balso. Frazę „Džiaugiuosi, kad mirė mano mama” man norisi vartoti metaforiškai. Taip aš ją suprantu. Džiaugiuosi, kad mirė visi man įdiegti pasenę įsitikinimai kaip turėčiau gyventi. Mamos norai ir poreikiai, kurie nugulė manyje, dažnai nesąmoningai, bet, darę man įtaką, mirė. Giliai įsišaknijęs destruktyvus mąstymo modelis mirė.
Vyrauja atitolimo, santykių atšalimo temos. Melas tarp dukros ir mamos, kaip priemonė siekiant išlaikyti bent dalelę savo autentiškumo. Mamos kaltinimai dėl nesėkmių ar ne tokio gyvenimo, kurio ji nori savo mažajai mergytei, žeidžia labai giliai. Atsiveria praraja.
Kokia išeitis iš šios atrodytų beviltiškos padėties? Svarbiausia klausyti savo intuicijos. Sekti instinktais ir daryti tai, ko norisi ir kas atrodo teisinga. Neišduoti savo prigimties, o jai paklusti. Paisyti savo norų ir poreikių ir klausti savęs: „Ar tikrai noriu tai daryti?“
Ne visi skaitytojai gali susisieti savo patyrimus su autorės, nes autorės patirtis gana drastiška. Ne visos esame tokios priklausomos nuo mamos ar netgi kitų žmonių. Man ši knyga dar kalba ir randa atgarsį mano sieloje dėl buvimo savimi, buvimo autentiška ir nepriklausoma. Galinti daryti tai, prie ko linksta širdis. Knyga apie laisvę būti savimi, tapti savimi, atrasti save, autentišką ir tikrą. Tapti nepriklausoma. Išsivadavimas iš gniuždančios mamos įtakos, ne tik fizinės ir apčiuopiamos. Kaip yra nuostabu, kai galime būti savimi ir išlaisvinti savo prigimtį, kai nereikia būti tuo, kuo nesame. Laisvė būti tuo, kuo ir esame būti gimusios. Svarbu suvokti, kad ir be mamos, tik tu pati tikrai žinai, ko nori, ko tau reikia, kas esi. Tu visa tai puikiai žinai. Belieka tik atrasti tą žinojimą.
Man ši knyga – tai ir akistata su savimi, savo jausmais ir emocijomis. Sunkesnio kelio, kai reikia susidurti su problemomis ir jas spręsti, pasirinkimas. Paimti savo gyvenimą į savo rankas. Išsivaduoti iš kitų kontrolės. Knyga taip pat apie stiprų norą pasveikti. Padėti sau.
Susitelk į save. Nebėk nuo savo problemų, bet jas spręsk. Pasirink ne lengvesnį, bet sunkesnį kelią. Pripažink savo problemas. Dirbk su savo problemomis. Užsiimk sielą apnuoginančia savistaba. Stenkis suprasti kokias istorijas sau pasakoji. Kokie įsišakniję įsitikinimai veikia tavo elgesį ir kokį poveikį daro tavo sprendimams. Leiskis į kelionę. Stok akis į akį su tave kamuojančiomis problemomis: gėda, menka saviverte, nepasitikėjimu, drovumu, baime. Suvok kas apibrėžia tavo tapatybę.
Susidūrimas su problemomis ir jų sprendimas yra skausmingas procesas. Daugelis mūsų stengiasi jo išvengti. O pats vengimas sukelia dar didesnį skausmą ir neleidžia tobulėti nei intelektualiai, nei dvasiškai. Bet tik tokia kelionė veda išgijimo link. Nebijok terapijos, jei jos reikia. Pasveik. Norėk sau padėti.
Knyga, kelianti klausimus: Kur riba tarp priklausomybės ir meilės? Kur baigiasi viena ir prasideda kita? Kaip atpažinti tikrąją santykių darną? Kaip tapti jautresniems auginant vaikus? Kaip tapti atsakingai pačiai už save?
Daug žinučių užkoduota knygoje. Vienos svarbiausių – išlaikyti autentiškumą, jaustis patogiai savo kailyje, būti sąžiningai pačiai sau.
„Mama žiūri į mane, o aš žiūriu į ją, kaip visada. Mes amžiams susijusios. Persipynusios. Mes esame viena”
„Kokia kvailė buvau. Kaip galėjau nesuvokti, ko reikia mamai? Jai reikėjo, kad būtume rimti, kad įsijaustume į situaciją taip stipriai, kaip tik sugebame, kad būtume priblokšti. Jai reikėjo, kad be jos būtume niekas”
„Mamos gyvenimo trapumas tapo manojo centru”
„Mama nori to labiau už viską pasaulyje, ne aš”
„Šventoji Dvasia, arba mano ramus, tylus balsas, pagaliau ėmė kalbėtis su manim…Šventoji Dvasia yra šauni būtybė danguje, padedanti Šventajam Tėvui ir Jėzui. Savo veikimu ji panaši į juos, bet kartu yra ir labai skirtinga, nes gyvena kiekvieno mormono sieloje. Kiekvieną dieną, kai tik panorime, galime su ja kalbėtis, o ji gali kalbėtis su mumis, vadovauti mums, patarti, kaip turėtume teisingai pasielgti…
„Kodėl aš negirdžiu Šventosios Dvasios? – klausdavau savo maldose.
Ar padariau ką nors blogo, ką nors, dėl ko tapau jos neverta? Ar kaltos mano nepadorios mintys apie Frenkį Munisą? Dieve, prašau, atleisk man ir atsiųsk Šventosios Dvasios dovaną. Žinau, kad esi labai užsiėmęs, bet mane kankina neviltis. Noriu išgirsti jos balsą ir ką jis liepia man daryti. Ačiū„
„Kartais tiesiog gera žinoti, kad kažką sugebi”
„Nuskamba mano vardas. Įeinu į kambarį ir atlieku savo sceną. Šaukiu, spardausi ir voliojuosi. Visiškai užsimirštu. Dalis manęs jaučiasi gerai tai darydama. Tarsi visos šios emocijos būtų seniai laukusios, kol galės išsilaisvinti. Tarsi būčiau jas slėpusi kažkur giliai viduje ir pagaliau leidusi joms prasiveržti. Nes aš iš tikrųjų taip jaučiuosi. Lyg visą laiką norėčiau klykti”
„…visą laiką galvojau apie tą baisiąją savo dalį, kuri nusprendė prabilti. Kuri nebenori daugiau to daryti”
„Man visada labiau patiko rašyti nei vaidinti. Rašydama pirmą kartą gyvenime jaučiu savo galią. Neprivalau sakyti kieno nors kito žodžių. Galiu pati juos sukurti. Galiu būti savimi. Man patinka būti vienai. Niekas manęs nestebi. Niekas neteisia. Niekas nepatarinėja. Nėra jokių atrankos režisierių, agentų, vadybininkų, prodiuserių ir, svarbiausia, nėra mamos. Tik aš ir popieriaus lapas. Rašymas man yra visiška vaidybos priešingybė. Vaidyba pačia savo esme yra apgaulė. Rašymas yra tikrovė”
„Rašydama verčiu mamą jaustis nelaimingą. Vaidindama suteikiu jai laimės”
„Šoku mamai į glėbį. Ji tvirtai prispaudžia mane prie savęs. Jaučiuosi pakylėta. Nuo šiol viskas bus kitaip. Daug geriau. Mama pagaliau bus laiminga. Jos svajonė išsipildė”
„Nesirinkau tokio gyvenimo. Mama jį pasirinko”
„Šlovė tarp manęs ir mamos įvarė pleištą, nors tikrai nemaniau, kad tai įmanoma. Ji norėjo tokio gyvenimo. Aš norėjau, kad jos svajonė išsipildytų. Norėjau, kad ji būtų laiminga. Bet dabar, kai tai įvyko, suprantu, kad ji yra laiminga, o aš ne. Dėl jos laimės paaukojau savąją. Jaučiuosi apiplėšta.
Kartais žiūriu į ją ir tiesiog jos nekenčiu. O tada už tai imu nekęsti savęs. Kartoju sau, kad esu nedėkinga. Kad be jos būčiau nieko verta. Ji man yra viskas. Paskui nuryju tą jausmą, kuris net neturėjo kilti, sakau jai „labai tave myliu, mamyte” ir gyvenu toliau, apsimesdama, kad nieko neįvyko. Taip ilgai prieš mamą apsimetinėjau dėl savo darbo, kad pradedu galvoti, jog apsimetinėju ir prieš save pačią”
„Anksčiau maniau, kad pasyvumas yra baisus dalykas, nuodėmė, kurios reikėtų gėdytis. Bet galbūt taip nėra. Gal tai ženklas, kad viskas klostosi gerai.
Galbūt žmonės eina į bažnyčią, nes nori iš Dievo gauti kokių nors dalykų. Jie lankosi ten tol, kol trokšta ir siekia tų dalykų. O tada, kai juos gauna, supranta, kad bažnyčia jiems daugiau nebereikalinga. Kam reikia Dievo, kai mamografijos tyrimai geri, o per „Nickelodeon” kanalą rodo serialą, kuriame atlieki pagrindinį vaidmenį?”
„Mano žvilgsnis negyvas, mano siela kažkur išskridusi, tačiau aš šypsausi, o šią akimirką tai svarbiausia”
„…dalis manęs džiaugiasi pačia savimi. Dalis manęs nesijaučia kalta dėl to, kad džiaugiasi pačia savimi…Ši savimi besidžiaugianti mano dalis yra žvali, šviesi ir gaivi. Pagaliau jaučiuosi laisva”
„Pirmą kartą suprantu, kaip vargina nuolatinės pastangos keisti savo prigimtinius polinkius, reakcijas, mintis ir veiksmus tokiais, kokie labiausiai patiktų mamai. Kai jos nėra šalia, man nereikia to daryti”
„Gyvensiu savarankiškai. Turėsiu savo erdvę. Savo gyvenimą”
„Be nurodymų esu niekas”
„Jaučiu, kaip kiekvieną dieną praraja tarp manęs ir mamos vis didėja. Su kiekvienu melu vis labiau tolstu nuo jos. Su kiekvienu priaugtu svaru, su kiekvienu persivalgymu vis labiau nuo jos atsiskiriu.
Ši praraja mane trikdo ir liūdina. Beviltiškai trokštu, kad mudvi vėl taptume artimos, tačiau mano nustatytomis sąlygomis. Noriu, kad mama žinotų, kuo aš tampu. Noriu, kad ji leistų man augti. Noriu, kad ji norėtų, jog aš būčiau savimi”
„Džo glosto man nugarą ir tvirtina, kad mano mamai kažkas negerai. O aš įtikinėju jį, kad yra priešingai. Kad tai man kažkas negerai”
„TU privertei vėžį sugrįžti. Tikiuosi esi laiminga, žinodama tai. TAU teks gyventi su šia kalte. TU sukėlei man vėžį”
„Ar girdėjai, ką sakiau?- klausia jis. – Jei vis dar mane myli, kodėl nori skirtis?
Tą akimirką, pripildytą vegetariško majonezo, manyje kažkas persijungia. Mano kantrybė baigiasi. Esu pigioje užkandinėje, uostau alaus, kurio negeriu, kvapą, žiūriu krepšinio ir futbolo rungtynes, kurios man visiškai nerūpi. Mane supa dsugybė televizorių, iš kurių sklinda triukšmas. Sėdžiu ant baro kėdės nevienodo aukščio kojomis priešais žmogų, kurio nebemyliu. Jaučiuosi tuščia. Išsisėmusi.
– Klausyk, tiesiog noriu”
„Negaliu patikėti, kad taip ilgai nežinojau, ką reiškia būti girtai. Tai neįtikėtinas, nepakartojamas jausmas. Kai aš girta, dingsta visi mano rūpesčiai – neapykanta savo kūnui, gėda dėl netinkamų mitybos įpročių, negalėjimas susidoroti su faktu, kad mano mama miršta, pažeminimas, kurį jaučiu, vaidindama tuose kvailuose serialuose. Visa tai išnyksta. Kai esu girta, mažiau nerimauju, mažiau varžausi, mažiau jaudinuosi dėl to, ko iš manęs norėtų mama ar ką ji apie mane pagalvotų. Tiesą sakant, kai esu girta, smerkiantis mamos balsas visai nutyla”
„Tampu piktu, netolerantišku žmogumi. Žinau, kad manyje vyksta toks pokytis, tačiau neturiu jokio noro ką nors daryti. Jei atvirai, man tai patinka. Tai mano šarvai. Lengviau būti piktai, nei jausti skausmą”
„Be to, imu suprasti, kokia tampu stipri nieko nemylėdama.
Meilė daro tave pažeidžiamą. Jautrią. Švelnią. Ji tave paklaidina. Jei ką nors myli, prarandi save. Daug lengviau kelis mėnesius linksmai leisti laiką, laidant tik judviem suprantamus juokelius ir kuriant šiltus prisiminimus, o pamačius, kad viskas tampa pernelyg rimta, pakartoti ciklą su nauju žmogumi”
„Jaučiuosi pasiekusi pergalę.
Na ir kas, kad susimoviau ir persirijau? Na ir kas, kad man neužteko valios susilaikyti? Koks, po velnių, skirtumas? Tereikėjo susikišti pirštus į gerklę ir stebėti, kaip ištaisoma klaida. Tai kažko gero pradžia”
„Bet aš velniškai pavargau būti geru žmogumi. Nežinau, kiek ilgai dar tversiu”
„Jeigu užuodžia, kad tai mane sužeis, įskaudins iki širdies gelmių, dar giliau įsmeigia peilį ir pasiukoja”
„Vidurinės mokyklos metai yra tie metai, kai gali suklupti, pargriūti ir jaustis saugus, nes iki to laiko, kai tau sueis penkiolika, visos tavo nesėkmės bus užmirštos. Tik ne mano. Žmonės mane mato tokią pačią, kokia buvau vaikystėje. Žinau, kad jau seniai užaugau ir pasikeičiau. Tačiau pasaulis neleis man užaugti”
„Įsivaizduoju, kad kuo aukštesni bus kulniukai, tuo saugesnė jausiuosi. Tačiau kiekvieną kartą tenka nusivilti”
„Susitelksiu į save…Degu ryžtu apvalyti savo gyvenimą nuo visko, jei to reikia. Esu pasirengusi susitelkti vien tik į save”
„Man taip gėda savęs pačios. Savo karjeros”
„Noriu daryti kažką gero. Noriu didžiuotis savo darbu. Man tai yra labai svarbus prigimtinis poreikis. Noriu savo darbu ką nors pakeisti ar bent jau jaustis taip, jog galiu ką nors pakeisti. Be šio jausmo darbas atrodo beprasmiškas, beviltiškas ir nuobodus. Aš pati esu beviltiška ir nuobodi”
„O kokia yra mano asmenybė? Kas tai per velnias? Nežinau. Ir kaip galėčiau žinoti, jei visą savo gyvenimą – vaikystę, paauglystę ir dalį jaunystės – apsimetinėjau esanti kitas žmogus. Visus tuos metus, kurie paprastai praleidžiami ieškant savęs, aš praleidau dėdamasi kitu žmogumi. Tada, kai turėjo formuotis mano charakteris, kūriau personažus”
„…terapija yra dalykas, dėl kurio mes patys turime apsispręsti. Mes turime norėti pasikeisti, ne kažkas kitas, o mes patys”
„Ta vienuolikmetė mergaitė nebuvo tikra, jog žino, kas su ja vyksta, ji abejojo, kad jos motina herojė, kuria visą laiką apsimetinėjo, tačiau nustūmė šias abejones į šalį”
„Viskas gerai, išliek savo jausmus”
„Visą savo gyvenimą, visą savo egzistenciją tikėjau, kad mama nori to, kas man geriausia, kad ji daro tai, kas man geriausia, žino, kas man geriausia. Net ir seniau, kai manyje imdavo kauptis nuoskaudos, kai tarp mudviejų iškildavo kokių nors nesutarimų, pasistengdavau juos užgniaužti, kad galėčiau judėti į priekį, laikydamasi tos nuomonės kaip gelbėjimosi rato, be kurio, rodės, neišgyvenčiau.
Jeigu mama iš tikrųjų nenorėjo to, kas man geriausia, nedarė to, kas man geriausia, ir nežinojo, kas man yra geriausia, vadinasi, visas mano gyvenimas, mano pasaulėžiūra, mano asmenybė buvo sukurti ant netikrų pamatų. O jei visas mano gyvenimas, mano pasaulėžiūra ir mano asmenybė buvo sukurti ant netikrų pamatų, tam, kad ką nors pakeisčiau, turėčiau juos sugriauti ir pastatyti naujus pamatus. Tačiau aš neįsivaizduoju, kaip tai padaryti. Nė nenutuokiu, kaip gyventi toliau, kai manęs nebeslegia motinos šešėlis, kai kiekvieno žingsnio nereikia derinti su jos norais, su jos poreikiais ir nuomone”
„Tiesiog jaučiu, kad gyvenime yra kažko daugiau. Daugiau gylio, daugiau prasmės”
„Akistata su savo emocine patirtimi taps labiausiai transformuojančia tavo sveikimo proceso dalimi…jei nori pasijusti geriau, privalai nueiti šį kelią”
„PASLYSTI YRA VISIŠKAI NORMALU. PASLYDIMAS YRA TIK PASLYDIMAS,nieko daugiau. Jis tavęs neapibrėžia. Nedaro nevykėle. Svarbiausia rasti jėgų atsikelti”
„Problema ta, kad jei mes koneveikiame save po kiekvienos klaidos, prie kaltės ir nusivylimo prisideda dar ir gėda, kurią jaučiame dėl padarytų klaidų. Kaltė ir nusivylimas gali padėti mums judėti į priekį, tačiau gėda…gėda supančioja. Tai paralyžiuojanti emocija. Kai patenkame į gėdos spiralę, pradedame daryti dar daugiau tokių pačių klaidų, o tai dar labiau sustiprina gėdos jausmą”
„Galbūt šis pripažinimas, kad galiu paslysti, ir yra trūkstama dėlionės dalis. Galbūt nuo šiol, kai paslysiu, galėsiu išgyventi nusivylimą, nepatekusi į gėdos spiralę. Neleisdama tai spiralei versti mane paslysti iš naujo, daugybę kartų, kol galiausiai nebeįstengsiu atsikelti…Paslydimas yra tik paslydimas”
„Kaip dėl investicijos į savo psichinę sveikatą? Saugumo jausmas yra svarbus…”
„Ilgą laiką mano asmenybę apibrėžė svarstyklės. Skaičiai jų langelyje parodydavo, sekasi man ar nesiseka, pakankamai stengiuosi ar reikėtų įdėti daugiau pastangų, gerai atrodau ar blogai. Žinau, nėra normalu, kad tavo savivertė taip smarkiai nuo kažko priklauso, bet kad ir kaip su tuo kovodavau, visada jausdavausi sumažėjusi iki skaičiaus svarstyklių langelyje – galbūt todėl, kad man taip buvo lengviau. Pačiam apibrėžti savo asmenybę yra sunku. Sudėtinga. Keblu. Leisti tai už tave padaryti skaičiui -paprasta. Nesudėtinga”
„Tiek daug dalykų mano gyvenime buvo pernelyg ilgai nekontroliuojama. Tokia realybė manęs nebetenkina.
Noriu, kad mano gyvenimas būtų mano rankose. Ne valgymo sutrikimų specialisto, ne aktorių atrankos režisieriaus, ne agento ar mamos. Mano”
„…mano viduje vyksta kitas pokalbis – aš pati save kritikuoju, smerkiu, pati sau priekaištauju, ir tai kelia didžiulę įtampą. Blaško mano dėmesį. Negaliu jo viso skirti tam, su kuo tą akimirką esu”
„Užkėliau ją [mamą] ant pjedestalo ir žinau, kaip smarkiai šis pjedestalas pakenkė mano gerovei. Jis pavertė mane emociškai sustingusia, priklausoma būtybe, gyvenančia baimėje, kenčiančia nuolatinį emocinį skausmą ir nė nenumančia, kaip tą skausmą atpažinti, juo labiau pačiai jį įveikti.
Mano mama nenusipelnė pjedestalo. Ji buvo narcizė. Ji atsisakė pripažinti turinti kokių nors problemų, nepaisydama to, kokį griaunamąjį poveikį jos turėjo visai mūsų šeimai. Iš savo mamos aš patyriau emocinį, psichologinį bei fizinį smurtą, ir tai paliko atspaudą visam gyvenimui…
Mamos mirtis paliko man daugiau klausimų nei atsakymų, daugiau skausmo nei vilties pagyti ir daugialypį sielvartą – pirminį sielvartą dėl jos išėjimo, sielvartą, kurį pajutau, pripažinusi, kad ji prieš mane smurtavo ir mane išnaudojo, ir pagaliau sielvartą, kuris užplūsta mane dabar, kai suprantu jos besiilginti ir imu verkti; nes aš vis dar jos ilgiuosi”